Gižai – kaimas Vilkaviškio rajone, į šiaurę nuo kelio A7 Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas, prie kelio 187 Gižai–Pilviškiai, 10 km į šiaurės vakarus nuo Marijampolės. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Nuo 2003 m. spalio veikia Gižų kaimo bendruomenė
Deivoniškių kaimo senosios kapinės (Prancūzkapinės)
Pasakojama, kad čia, Gižagire vadinamame miške, yra palaidota 40 prancūzų karių ir tiek buvę akmenų. Akmenys buvo sudėti aplink visą kapų plotelį. Kapų žymių nėra. 
Gižų dvaro savininkas Šabanevičius norėjo kapus aptverti, bet rusų valdžia neleido. Kryžius kapinėse pastatytas apie 1900 m. Gižų dvaro ekonomo iniciatyva. Tuomet Gižagirė priklausė Gižų dvarui. Per Šeštines prie kryžiaus giedoti rinkdavosi aplinkinių kaimų žmonės, kryžius buvo pašventintas. Pasakojama, kad seniau Gižagirėje žmonės dažnai paklysdavo, ir kur eis – neis – vis prie prancūzų kapų ateina…
Pirmo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės
Šios kapinės senų kaimo žmonių vadinamos „prūskapinėmis“. Pasakojama, kad iki antrojo pasaulinio karo jos buvo gražiai prižiūrimos. Kapines juosė tvorelė, greta buvo pastatyti suoleliai. Sako, kad žuvusių karių artimieji kapines lankydavo.
Pasak senolių, Rūdos kaimo vyrai greta palaidojo ir kelis šimtus rusų caro armijos karių. Esą stovėję ir rusiški kryžiai. Ilgainiui kapinėse pridygo medžių, išvirto paminklai. 2008 m. Gižų seniūnijos iniciatyva kapinės buvo sutvarkytos, paminklai tvarkingai surikiuoti, teritorija aptverta.
Gižų Sovietų Sąjungos karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, kapinės
Neveikiančios kapinės (Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2006-09-26 sprendimas Nr. B-TS-1303) .
Kapinių plotas 0,10 ha. Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Kultūros vertybių registre neįregistruotos. Kapines prižiūri Gižų seniūnija Liepų g. 1, Gižų k., Vilkaviškio r. sav.
Gižų dvaro sodybos vieta
Gižų dvaras minimas nuo XVIII a., kai jis priklausė Minsko vaivadai A. M. Chmarai. Dvare veikė plytinė, spirito varykla, alaus darykla, vėjo malūnas.
XX a. pradžioje didelė dalis dvaro žemių atiteko valstiečiams, jose įsikūrė dabartiniai Daržininkų, Naujųjų Gižų, Adamarinos, Senkiškių, Dabravolės, Naujienėlės ir kiti kaimai.
Likusį dvarą prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo nupirkusi „Žagrės“ draugija, iš jos dvarą buvo įsigijusi kunigų seminarija. Po seminarijos iškėlimo dvaro patalpose buvo įkurdinta mokykla. Tarpukariu Gižų dvarą buvo nupirkęs žinomas to meto bankininkas J.Vailokaitis, kuris savo pirkinį padovanojo seseriai Jadvygai Prapuolenienei. Ši su vyru čia sėkmingai ūkininkavo. Per karą buvo sugriauta dalis dvaro pastatų. Likusiame buvusios kunigų seminarijos pastate po karo įsikūrė mokykla, biblioteka, mokinių bendrabutis. 
Ilgainiui pastatas tapo avarinis, lėšų remontui nebuvo skirta, todėl 1989 m. jis buvo nugriautas.
Iki mūsų dienų išliko tik dviaukštis mūrinis dvaro svirnas. Sovietmečiu čia buvo Gižų kolūkio grūdų sandėlis.
Senoji Gižų liepa
Priešais Gižų mokyklą ant supilto kalnelio stovi labai sena liepa. Pasakojama, kad ši liepa mena tragišką istoriją: „Gižų dvaro našlė Marija Vičechovskienė užaugino dvi dukras. Patiko dvarininkei gražiai nuaugęs Varunkų Motiejus. Jo motina Uršulė Elžbieta Olekaitė (g. 1809 m.) buvo ištekėjusi už Juozo Mato Varunkos (g. 1805 m.), gyvenusio Bubnų kaime. Turtinga dvarininkė įsigeidė Varunkų sūnų turėti savo žentu ir dvaro paveldėtoju. Bet kaip tą laimę sugauti, jei jos duktė priklauso kilmingųjų klasei, o Motiejus – valstiečių? Motiejus niekada neišdrįstų su piršliais į dvarą keliauti, nors ponia ir duotų ženklą. O dukra seilę ryja, žiūrėdama į Varunką. Ką gi, jei jaunikis nesiperša, reikia panai pačiai pasipiršti. Nugalėjusios „unaro” varžtus, motina su abiem dukromis raitos atvyko į 
Varunkus piršlybų reikalu. Palikusios arklius kieme, nužingsniavo į trobą. Nedrąsiai kalbėjo Motiejus apie kilusią baimę dėl tokių vedybų, nes jis buvo ne koks kaimo „grėva“, o galvojantis bernas. Vaikinas tuoj sumetė, kad dvaro kiti papročiai, kiti baliai, kiti svečiai, kita kalba, tad godžiai nepuolė priimti siūlomą dvarininkaitės meilę. Kai buvo pasiūlyta nuolaidų, Motiejus sutiko su dvaru tęsti pažintį. Netrukus pana jojo pro dvaro tvenkinį, arklys pasibaidė, jojikė krito galva žemyn ir susitrenkė. Ligonėlė netrukus mirė. Tai atsitikę 1850 m. Jos atminimui dvaro sode supylė kaupą. Viršūnėje pasodino liepaitę“…
Liepa – medis su Gižais susijęs glaudžiais istoriniais ryšiais. Pro Gižų bažnyčią link Rūdos kapinių vedantis kelias šiandien – asfaltuota Liepų gatvė. Seniau abiejose kelio pusėse augo didžiulės liepos. Tų senųjų medžių, kuriuos sodino dvaro baudžiauninkai, jau nelikę. Pasakojama, kad dvarininkui paliepus, kiekvienas baudžiauninkas turėjo pasodinti po tam tikrą skaičių liepų. Už kiekvieną neprigijusią liepaitę gaudavo 18 rykščių. Tą pievą, kurioje rykštėmis plakdavo baudžiauninkus, vadino Plaktine. Seniau šią gatvę žmonės vadino tiesiog liepkeliu. Jis vedė nuo dvaro į Rūdos kapines.
Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
Pirmoji medinė Gižų bažnyčia buvo pastatyta 1744 metais tuometinio Gižų seniūno Mykolo Chmaros iniciatyva. 1834 metais ji sudegė. Kitas Gižų savininkas Antanas Vičechovskis 1847 – 1850 metais pagal italų architekto Henriko Markonio projektą pastatė naują neogotikos stiliaus mūrinę bažnyčią. Ją 1885 metais iškilmingai konsekravo Seinų vyskupas Juozapas Oleka. Gižų bažnyčioje saugoma keletas vertingų meno kūrinių profesionaliai nutapytos nežinomų autorių XIX a. vid. drobės – „Šv. Juozapo“ ir „Nukryžiuotasis“.
Išskirtinis didžiajame altoriuje esantis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, sukurta apie 1850 m. – tai rečiau sutinkamas Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas, kuriame akcentuojama ne kančia, bet susimąstymas. Bažnyčioje išlikęs nežinomo autoriaus XIX a. Šv. Kazimiero relikvijorius, sumontuotas iš kelių liturginių reikmenų. Taip pat išlikę to meto nežinomų autorių arnotai, iš šilkinių, medvilninių ir metalinių siūlų.
Buvusios Kunigų seminarijos vieta
1919 metais kunigų seminarija iš Seinų buvo įsikūrusi Zyplių dvaro centre (Šakių raj.). Ši vieta pasirodė tolokai nuo Vyskupijos centro, todėl buvo ieškoma tinkamų patalpų, esančių arčiau Vilkaviškio. 1922 metais iš „Žagrės“ draugijos buvo nupirkti Gižų dvaro rūmai, ir kunigų seminarija persikėlė į juos. Seminarijos laikotarpis Gižuose išsiskyrė stipria profesūra, aukštu mokymo lygiu, geru studentų ugdymu. Čia dirbo daug dėstytojų, turinčių mokslinius laipsnius. Gižuose kasmet mokydavosi apie 60 klierikų. Čia mokėsi vėliau vyskupu tapęs žinomas lietuvių veikėjas užsienyje Vincentas Brizgys, Budavonės miške 1941 metais nukankinti kunigai Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila , žinomas filosofas Antanas Maceina. Kadangi patalpos buvo ankštos , vyskupo A. Karoso rūpesčiu Vilkaviškyje buvo statoma nauja seminarija. 1930 metų rudenį iš Gižų dvaro seminarija su 59 tada studijavusiais klierikais persikėlė į naujus seminarijos rūmus Vilkaviškyje. Pastate buvo įkurdinta Gižų mokykla.
1989 m. pastatas buvo nugriautas. Buvusios Kunigų seminarijos vietą žymi pasodintos eglutės.
Gižų Kazimiero Baršausko mokykla – daugiafunkcis centras
Parapijinė mokykla Gižuose įsteigta 1869 m. Joje buvo dėstoma lenkų kalba. 1885 m. įsteigta mokykla, kurioje visi dalykai dėstomi jau rusų kalba. Buvo 3 skyriai, dirbo vienas mokytojas. Po nepriklausomybės paskelbimo nuo 1918 m. buvo 4 skyrių pradinė mokykla (ji buvo netoli bažnyčios).
1930 m. Gižų kunigų seminarijai išsikėlus į Vilkaviškį, jos pastatas atiteko Gižų pradinei mokyklai.
1938-1939 m. mokykla tapo šešiamete, buvo 6 skyriai.
Po karo šešiametė mokykla peraugo į progimnaziją. 1952-1953 m. m. progimnazija buvo perorganizuota į vidurinę mokyklą. 1959 m. mokykla perorganizuojama į aštuonmetę. 1965-1966 m. m. Gižų aštuonmetė mokykla vėl buvo perorganizuota į vidurinę mokyklą.
2002 m. mokykla perorganizuota į pagrindinę.
Nuo 2015 m. – mokykla – daugiafunkcis centras.
1979 m. mokyklai buvo suteiktas kraštiečio profesoriaus Kazimiero Baršausko vardas. 1992 m. mokykla šio vardo neteko. 2004 metais minint 100-ąsias Kazimiero Baršausko gimimo metines, jo vardas Gižų mokyklai vėl sugrąžintas.
Profesoriaus Kazimiero Baršausko tėviškė
Kazimieras Baršauskas gimė 1904-05-13. Fizikas, akademikas, profesorius.
Mokėsi Gižuose, vėliau Marijampolės realinėje gimnazijoje, 1930 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos-matematikos fakultetą. Nuo 1931 metų dirbo VDU laborantu, asistentu, docentu, nuo 1941 m. profesoriumi, Fizikos katedros vedėju. 1936–1937 m. stažavosi Berlyno technikos universitete. Vokiečių okupacijos metais K. Baršauskas buvo priverstas palikti universitetą ir mokytojavo vidurinėje mokykloje. Vienas iš Kauno Politechnikos instituto įkūrėjų. 1950–1964 m. – Kauno Politechnikos instituto rektorius.
Buvo vienas Lietuvos Respublikos „Žinijos “ draugijos kūrėjų, 12 metų vadovavo jos Kauno skyriui. 1956 m. išrinktas LMA akademiku. 1964 m. K. Baršauskui suteiktas LTSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
Mirė 1964-05-24, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
1970 m. K. Baršausko tėviškėje buvo pastatyta medinė dekoratyvinė skulptūra „Mąstytojas“ ir paminklinis akmuo su K. Baršausko gimimo ir mirties datomis. 2012 m. buvo pastatyta nauja medinė skulptūra. Naujosios skulptūros autorius – alvitietis Raimundas Blažaitis.
Poeto Kosto Kubilinsko tėviškė
Kostas Kubilinskas gimė 1923 07 01. Poetas.
Mokėsi Gižuose, vėliau Marijampolėje, mokytojų seminarijoje. 1946 – 1948 studijavo Vilniaus universitete bei Vilniaus Pedagoginiame Institute. 1949 – 1950 dirbo Grožinės literatūros leidykloje, 1950 – 1955 „Žvaigždutės“, 1957 m. – „Genio“ redakcijose. Eilėraščius pradėjo spausdinti vaikų žurnaluose 1938 m. Vaikams skirti eilėraščiai skambios ir darnios formos, pažintinio turinio. Eiliuotos pasakos pasižymi tautosakiškumu, liaudišku humoru. Parašė pjesių vaikams. Populiarūs kūriniai – „Raidžių paradas“, „Mano skaičiai“, „Mano spalvos“, „Oi jūs grybai, grybai“, „Gintarėliai“, „Pirmasis dantukas“, „Oželis kvaišelis“, „Stovi pasakų namelis“, „Buvo buvo, kaip nebuvo“, „Varlė karalienė“, „Ryklio rūmai“, „Seka pasaką senelis“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, „Vėjo botagėlis“, „Molio Motiejukas“ ir kt.
Mirė 1962 03 09 Malevskoje (prie Maskvos). Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Skulptoriaus Vlado Pleškūno sodyba
Vladas Pleškūnas gimė 1913 m. balandžio 8 d. Ukrainoje. Tėvai grįžo į Lietuvą ir Baltrakio kaime nusipirko du margus žemės. Vladas Kaune pramoko medžio darbų, dirbo Marijampolės marijonų vienuolyne, Klaipėdoje. 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, grįžo į Kauną. Dienomis dirbo statybose, vakarais mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje, vėliau – Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.
Nuo 1950 m. V. Pleškūnas apsigyveno tėvų sodyboje Baltrakio kaime. Skulptorius išsikėlė kūrybinį tikslą – granite įamžinti žymiausius Lietuvos žmones: rašytojus, menininkus, mokslininkus. Lėšas pragyvenimui užsidirbo pagal užsakymus gamindamas antkapinius paminklus. Su savo granito darbais dalyvavo parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Maskvoje.
Tėvų sodyba Baltrakio kaime buvo skulptoriaus namai ir kūrybos dirbtuvės, o lankytojams – skulptūrų muziejus. V. Pleškūnas per visą gyvenimą sukūrė daugiau kaip pusšimtį portretinių skulptūrų, memorialinių ir antkapinių paminklų. Sukūrė memorialinį paminklą Salomėjos Nėries tėviškėje, Vinco Kudirkos gimtojoje sodyboje, prof. Kazimiero Baršausko biustą Kauno technologijos universitete. Menininkas granite įamžino daugelį to meto Lietuvos įžymių žmonių. Dalis jo kūrinių dabar stovi Grūto parke : Z. Angariečio, V. Kapsuko paminklai, V. Lenino biustas. Šioje sodyboje buvo įrengęs galeriją, kurioje laikė paveikslus, eskizus, retus leidinius, nuotraukas.
Skulptorius mirė 1987 m., palaidotas Vilniuje.
„Amerikono namas“
Šis namas – tarpukario Gižų puošmena. Statybines medžiagas iš JAV parsiplukdė ten uždarbiavęs Rimavičius. Namas pastatytas 1924 m. Jame buvo ne tik gyvenama – prieš karą čia veikė restoranas. Dėl neįprastos mūsų kraštui architektūros šis namas vadinamas „špokinyčia“ arba „amerikono namu“.
Antupių koplyčia
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ši koplyčia paminėta 1872 m. Antupių ir dar kitų kaimų gyventojai XIX a. II pusėje nusipirko iš ūkininko Jurgio Masaičio žemės sklypą, kuriame įruošė kapinaites ir netrukus pastatė koplyčią. 1924 m. buvo iškirsti kapinių medžiai, iš jų išpjautomis lentelėmis perdengtas koplyčios stogas, aptvertos kapinės. 1925 m. ūkininkas Juozas Krulikas atgabeno iš Žemosios Panemunės tos parapijos klebono vargonėlius. Koplyčioje kasmet buvo švenčiami Šv. Jono, Šv. Morkaus ir Šv. Andrejaus atlaidai, laikomos pamaldos už mirusius antupiškius. Koplyčią aptarnaudavo Vilkaviškio kunigai. Koplyčios priekyje 1910 m. pristatytas prieangis, o iš šono – nedidelė zakristija. Sovietmečiu ši koplyčia buvo uždaryta. 1989 m. grąžinta tikintiesiems. 2014 m. Gižų seniūnijos ir „Senųjų Antupių“ kaimo bendruomenės pastangomis buvo atliktas koplyčios remontas. Antupių koplyčioje yra išlikę Jėzaus krikšto ir Šv. Morkaus paveikslai, piešti XIX a. pabaigoje (aliejus, drobė). Taip pat yra įdomus baroko stiliaus kryželis –
relikvijorius, lietas 1643 m.
Paminklas Gižų krašto savanoriams ir Vyčio kryžiaus kavalieriams
Paminklas atidengtas 2018 m. rugsėjo 30 d. Paminklą sudaro akmeninė lenta ir medinė dalis. Medinės dalies autorius Raimundas Blažaitis (gyv. Maldėnų km.). Mūrinės dalies meistras Ignas Stasiulevičius (gyv. Rimavičių km.). Vyčio kryžiaus kavalierių ir savanorių vardus ant paminklo iškalė Artūras Makackas (gyv. Kauno raj.).